Žiemos rytas. Žemė tviska pasidengusiu sidabru. Retai pas mus žiemą būna taip gražu. Tačiau šaltis stingdantis. Rašau Viktorijai “Eisim ar atidedam?”.

Neatidėjom. Viktorijos šaltis negązdina. Ji – gamtos dalis. Ji – per šalnas basomis pėdomis sugeba pajusti tame prasmę.

Oi, kaip aš ją myliu! Žaviai suvelti plaukai, juose – įstrigusi plunksnelė. Jos kaklą puošia kalnų akmenys, jos sielą – deimantai.

Taip, tai ji – bėganti su vilkais.